<-Istorija atgal

 

Tiškevičiai

Nors Raudondvaris ir nuvylė, nes Makauskų šaknys pasirodė esą ne iš ten, bet vis tiek išliko kaip vos ne vienintelis kelias paieškoti informacijos. O Raudondvaris sunkiai atsiejamas nuo jo paskutiniųjų savininkų, plačiai žinomos Tiškevičių giminės.

 

Tarp garsiųjų giminių paliktų archyvų Tiškevičių dokumentai yra ko gero patys gausiausi. Vien Raudondvario administracija (o Tiškevičiai turėjo ir daug kitų valdų) paliko kelis tūkstančius bylų. Kai kurios jų - vos keli lapai, kitos gi mažo lagaminėlio apimties :) Kas buvo rūmų tarnai ir kiek jie gaudavo algos, kiek vinių bei vielos buvo saugoma sandėlyje ir kam išduota, ir t.t. ir t.t. ... neaprėpiamas kiekis informacijos. Nuo ko pradėti ?

 

Laimei, sovietiniais metais visa tai buvo neblogai aprašyta ir indeksuota. Paminėtų vietovių sąraše ieškome Mazūriškių... - viena byla iš tūkstančių. Vienintelė.

 

Bet užtat kokia.

 

Pereinant prie reikalo esmės, Raudondvarį valdę Zabielos ir gretimas žemes valdę Karpiai 1798 m. nepasidalino nedidelio valdų gabalėlio. Ir šis gabalėlis, pasirodo, buvo Mazūriškių kaimo pakraštyje. Kilmingieji ponai į reikalą žiūrėjo rimtai ir teismui pristatė krūvas dokumentų (ar jų kopijų), siekiančių net 1544-uosius metus ! Ir apimančių jau gerokai daugiau, didelės apylinkių dalies ir jų kažkada buvusių savininkų istoriją.

 

Visi dokumentai byloje neišlikę, tačiau yra jų sąrašai. Įtariu, kad visa tai būtų įdomu istorikams, tačiau, nors ir smalsu, bet tai jau viršija mano kompetenciją... Juo labiau, kad, taip sakant, šiame kekse svarbiausia yra kelios razinos - t.y. tiesiogiai mūsų giminės istorija. Nors pats faktas, kad šneka jau eina ne apie 19-ą šimtmetį, o gerokai ankstesnius laikus, aišku, labai intrigavo.

 

Svarbiausias dalykas - tapo aišku, jog Mazūriškės senaisiais laikais nieko bendro su Raudondvariu neturėjo. Jos priklausė Paštuvos dvaro valdoms, pastarąsias Tiškevičiai įgijo maždaug apie 1850-uosius. Panašu, kad jas kaip kraitį atsinešė antroji grafo Benedikto Tiškevičiaus žmona, kilimo Karpytė. Reikia manyti, kartu grafas paveldėjo ir dokumentus, kuriuos jo archyvas ir išsaugojo.

 

Išaiškėjus, kad tęsti paieškas reikia Paštuvos kryptimi, atsirado ir daugiau labai įdomių dokumentų. Faktiškai jie ir praliejo šviesą ten, kur baigėsi metrikos.

 

Kartu į šiukšlių dėžę iškeliavo mano naivios hipotezės ...:)

 

 

Paštuva

Paštuva - sena vietovė, minima gerokai anksčiau už Raudondvarį ar Vilkiją. "Pasak Petro Duisburgiečio, Paštuvos pilį kryžiuočiai buvo užpuolę 1292 metais. Vėliau Paštuva daug kartų niokota XIII amžiuje. 1381 metais kronikose užrašyta, kad 1369 metais Paštuvos pilį kryžiuočiai naikinę penkias naktis, kartu sunaikino ir penkis kaimus. Vygantas Marburgietis mini, kad Paštuvos pilis stovėjusi vienoje iš Nemuno salų. Paštuvos apylinkės tuomet buvo tirštai gyvenamos."

 

Matyt jau ne vėliau XVI a. pradžios ten buvo Paštuvos dvaras. Archyvuose yra išlikę Žemaitijos seniūniją liečiantys dokumentai, "sudaryti Paštuvoje", t.y. ją valdė svarbūs pareigūnai. Apie 1600 m. tikriausiai priklausė rusėnų kilmės didikams Borovskiams.

 

Vikipedija tvirtina, kad 1738 m. ji atiteko Karpiams.

 

Karpiai

Karpių giminė man buvo praktiškai nežinoma, bet prieš porą šimtų metų jie buvo ne mažiau turtingi ir įtakingi, nei tie patys Tiškevičiai. Pagrindinės giminės valdos buvo labiau šiaurėje - Joniškėlis, Rėkyva. Netgi manoma, kad Joniškėlio vardas (anksčiau Johaniškis) yra skirtas Joanai Karpienei pagerbti; Rėkyvos ežeras buvo vadinamas ir Karpių ežeru.

 

Labiausiai žinomas jų atstovas yra Ignas Karpis, kurio kapas yra viena iš Paštuvos įžymybių. Lietuvos istorijoje jis išgarsėjo savo testamentu paleisdamas laisvėn apie 7000 savo valstiečių, o taip pat būdamas žymus mecenatas. Nors, kaip visada, yra "smulkių" detalių, išlaisvinti valstiečiai žemės negavo ir jau vėliau tai kiek atsirūgo.

 

Berods, Igno Karpio šlovė istorijon įnešė kiek neaiškumų. Ir antkapyje, ir kitur jis minimas kaip "Paštuvos dvaro ir bažnyčios savininkas", nors kaip tik jos jis ir nevaldė. Paštuva, kartu su Leonpoliu (tada Lesnopol) priklausė jo dėdei Felicijonui, vėliau pusbroliui Eustachijui. Kaip tik pastarajam testamentu atiteko didžioji Igno turtų dalis; matyt, jam Paštuva tapo nebesvarbi ir taip prasidėjo kelias į Tiškevičių rankas.

 

Gi bažnyčios Paštuvoje nebuvo, tik vienuolėms benediktinėms priklausiusi koplyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta tik 1923 m.

 

Igno Karpio testamentas įdomus ir kiek kitu požiūriu. Čia galiu tik spėlioti, bet ar nebus valstiečių išlaisvinimas buvusi kaip ir senesnė šeimos tradicija. Visuose matytuose dokumentuose Paštuvoje aiškiai vyrauja laisvieji žmonės, o ypač akivaizdu tai 1850 m. padarytoje suvestinėje (kairėje). Jeigu laisvųjų ir baudžiauninkų Raudondvaryje bei Žemaitkiemyje (Babtyne) būta po lygiai, Vilkijos dvare beveik vien baudžiauninkai, tai Paštuvoje laisvųjų apie keturis kartus daugiau. Tada nieko nuostabaus kad Makauskai jau nuo seno buvo laisvieji žmonės.

 

Toliau