Sodyba
1806 m. inventoriaus viršelis
Vienas įdomiausių ir įstabiausių dokumentų iš Tiškevičių fondo - 1806 metais sudarytas Paštuvos dvaro inventorius. Gero atlaso dydžio neįtikėtinai detalus žemės matavimo rezultatas. Dar daugiau - kruopščiai ranka išbraižyti visų apylinkių ir dirbamos žemės plotų planai.
Vienintelis ko trūktų iki pilnos laimės - tai, kad dėmesys čia natūraliai skirtas žemės plotams, o ne žmonėms. Todėl minimi tik ūkių šeimininkai, be šeimos narių ir kitų gyventojų.
Dokumentas toks didelis ir detalus, kad mano foto aparatas nesugebėjo jo kokybiškai nufotografuoti (na, jis ir nebuvo labai profesionalus...). Čia galima pažiūrėti vieną iš daugelio geodezinių suvestinių lapų. Labai norint, galima dideliu tikslumu susirasti, kas kokį, kokio dydžio žemės rėželį ir kam naudojo - prieš 200 metų.
Detalus Mazūriškių žemėlapis, 1806 m. inventorius
Bet didžiausią įspūdį visgi palieka kruopštūs rankų darbo planai. Kairėje yra svarbiausias iš jų, su Žemutinių bei Aukštutinių Mazūriškių žemėmis. Visos sodybos ir laukai sunumeruota, o statistinėje dalyje išvardyti jų šeimininkai.
Nesinori šį puslapį užkišti vien vaizdais, todėl dar vieną žemėlapio variantą su šeimininkų vardais žiūrėkite čia.
Šiuolaikinė kosminė vietovės nuotrauka Turint tokį detalų seną žemėlapį, aišku, šovė mintis pažiūrėti - kurgi visa tai buvo. Tačiau kokie orientyrai galėtų susieti dviem šimtais metų atskirtus žemėlapius ? Aišku, vis dar šalimais eina Raudondvario - Vilkijos kelias, bet jo konkreti trasa pilnai galėjo ir pasislinkti.
Pasižiūrėjus į kosminę vietovės nuotrauką, tokie orientyrai visgi atsiranda. Pirma, tai miško pakraštys su charakteringu išsikišimu šiaurėn vakarinėje dalyje. Miškų ribos daugmaž nusistovėjo jau prieš šimtmečius.
Antra - Klevinės upelio ir jo bevardžio intako vagos. Sename žemėlapyje jie aiškiai matomi prasidedą ir vinguriuoją per piečiau sodybų esančius laukus. Dabar vagos užpiltos, dalis - ištiesinta melioracijos grioviu. Tačiau kosminės nuotraukos leidžia pamatyti paslėptus dalykus :) - puikiai matosi sodresnė dirvos spalva kadaise buvusių vagų vietoje.
Senas ir naujas žemėlapiai
Man asmeniškai tai buvo labai jaudinantis atradimas. Keturios sodybos tebestovi praktiškai toje pačioje vietoje, kaip ir prieš du šimtus metų. Tik karčiamos su jos daržais nebeliko nei pėdsako.
Kadangi labai tikėtina, kad 1754 metais Pranciškaus Makausko sodyba irgi stovėjo ten pat - tai reiškia, kad Makauskynė rymo senoje vietoje jau ketvirtį tūkstantmečio.
Aišku, kalba neina apie pastatus. Dabartinis namelis, galima sakyti, visai naujas, atstatytas tuoj po karo vietoje 1944 m. sudegusio.
Palyginus su 1789 m. sąrašu, duomenys sugula sklandžiai. Savo sodybose tebegyvena Motiejus (Kalnyčiuose), Steponas (Aukšt. Mazūriškės), o Mykolo vietoje Žem. Mazūriškėse - Jonas. Kadangi Mykolo vyriausias sūnus ir buvo Jonas, viskas atrodo aišku.
Benediktinių Šv. Mikalojaus bažnyčia Lyrinis nukrypimas
Makauskynės kaimynystėje ilgai buvo vienuolėms benediktinėms priklausiusios žemės. Gerokai daugiau nei po šimtmečio lankiau šalia šiam vienuolynui priklausiusios Šv. Mikalojaus bažnyčios buvusį vaikų darželį - irgi įsteigtą vienuolių.
Lankė jį ir mano sesuo, prieš mus - teta Rūtavilė, po mūsų - jos vaikai, mano pusbroliai...
Kaip viskas kartais susisuka.