Kas gi sudegė Raudondvario bažnyčioje

 

Pačiu pradiniu tašku paieškose, ko gero, buvo tai, kad laikėme, jog 1944 metais, sudegus Raudondvario bažnyčiai, žuvo metrikų knygos, tad težinosime tik Juozapo Makausko mirties datą.

Jeigu kabintis prie smulkmenų :), tai 1944 m. Raudondvario bažnyčia nukentėjo dar nedaug, palyginus su 1915 m., kada ji buvo susprogdinta iki pamatų. Tačiau 1944 metais sudegė mediniai klebonijos pastatai, o dokumentai, tikriausiai, buvo saugomi kaip tik ten. Plačiau galima paskaityti čia.

 

Prisipažinsiu, kirbėjo abejonė - per negandas kentėjo daug bažnyčių, betgi žmonės visgi ieško ir suranda savo šaknis. Kodėl gi mes čia tokie nelaimingi ?

 

Kada pagaliau nuo svarstymų perėjau prie veiksmų, abejonės išsisprendė greitai ir teigiamai. Visų pirma, konkrečiu atveju galėtume kaip ir sakyti ačiū sovietinei valdžiai. Ji 1940 metais metrikų knygas tiesiog atėmė iš bažnyčios ir suvežė į Vilnių. Girdėjau pasakojimą, kad po to metrikų likimas dar kabėjo ant plauko, tačiau vienaip ar kitaip, jie iki šiol išliko saugūs.

Tad Lietuvos archyvų svetainėje greitai randame, kad Raudondvario parapijos įrašai sveiki ir gyvi. Valio.

 

Tiesa, o kas tada sudegė - jeigu sudegė ? Tikriausia vis dar buvo kam degti - gal vokiečių okupacijos metais vesti užrašai, gal užsakų knygos, bažnyčios ūkiniai ir administraciniai dokumentai...

Visai netrukus sužinojau, kad jeigu būtų žuvę ir Raudondvario bažnyčios metrikų knygos - niekas dar nebūtų prarasta.

Archyvai

 

Nors ir tikėjausi pavartyti senas knygas, į rankas gavau mažas dėžutes su mikrofilmais. Netrukus tapo aišku, kad tai ir ne parapijos knygos. Viename mikrofilme yra vienerių metų 15-os parapijų knygos - tai į Veliuonos dekanatą įėjusios parapijos.

Ankstesnių metų - pirmos XIX a. pusės - vienon vieton sudėta išvis visos Žemaičių vyskupijos knygos. Begalinis juostos sukinėjimas beieškant reikiamos parapijos užima gana daug laiko.

 

Kodėl gi knygos saugomos būtent taip ? Pasirodo, tai vyskupijoje saugomi egzemplioriai. Nuo 1795, ar panašiai, metų Vilniaus bei Žemaičių vyskupijose įsigaliojo tvarka vieną knygų kopiją siųsti vyskupijos konsistorijon, kur jos buvo susiuvamos į vieną ir taip saugomos. Visos šios knygos išliko, tad mūsų įrašams bombardavimas, pasirodo, ypatingai ir negrėsė.

 

Dar daugiau, šis vyskupijos egzempliorius yra pats pilniausias XIX a. įrašų šaltinis. Daug parapijų šio laikotarpio knygos išliko nepilnai. Pavyzdžiui, Vilkijos bažnyčios gimimo metrikų knygos yra tik nuo 1854 m., mirties bei santuokų - dar vėlesnės. O vyskupijoje išliko įrašai nuo pat 1795 m.

 

Tokios tvarkos, deja, nebuvo Suvalkų vyskupijoje, kurioje, kaip tyčia, dingo ir didelė dalis bažnyčiose saugotųjų. Daugelio Suvalkijos parapijų teišlikę tik 1922-1939 m. knygos, kitų nebėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Kaip vėliau paaiškėjo, Makauskų giminės istorijai tai irgi gerokas smūgis.

 

Archyvai linkę visų pirma išduoti būtent šiuos mikrofilmus - ne tik todėl, kad jie pilniausi, bet ir siekiant apsaugoti originalus nuo nusidėvėjimo. O saugoti reikia, nes norinčių pavartyti vis daugiau. Pabuvojus archyvuose, tai puikiai jaučiasi. Skaitykla nedidelė, o mikrofilmų aparatų ir visai nedaug. Neretą dieną tenka ilgai laukti eilėje, o kartais ir išvis neprieisi.

 

Aparatai nuo nuolatinio naudojimo genda - vienas nebesuka juostos, antras sunkiai fokusuoja vaizdą, trečiame vos laikosi lęšis... Kad neperkaistų skaitytuvų lempos ir nepriplėktų mažos patalpos oras, dukart per dieną skaitytojai penkiolikai minučių išvejami, aparatai išjungiami ir atveriami langai :)

 

Viena iš priežąsčių kodėl čia daugiausia pasakojama apie praėjusių šimtmečių įvykius, yra duomenų apsaugos įstatymas. Dėl jo negalima prieiti naujesnių kaip šimtas metų gimimo įrašų, nebent esi tiesioginis palikuonis.

 

Įrašai

 

Pirmas žvilgsnis į senuosius įrašus naujoką gali ir išgąsdinti. Taip sunku ką nors suprasti... Prikeverzota, rusų kalba nors ir žinoma, bet vis tiek kažkaip keistai užrašyta. Bet patirtis greitai ateina beskaitant, darosi lengviau. Juolab visi įrašai - vienodi, skiriasi tik datos, vardai bei vietovės.

 

Senesni, lenkiški, įrašai irgi nesudaro didelių problemų. Galų gale, abi slavų kalbos kiek panašios, o kelis nesuprantamus žodžius nesunku išsiversti. Dar senesni lotyniški įrašai taip pat visai nebaisūs - visos kalbos pilnos lotynų kilmės žodžių. Žinant anglišką "baptise" suprasti lotyniškam "baptizavi" žodyno kaip ir nebereikia; "de domo Makovski" - padės rusų kalba. "Villa Mazuryski" - na ne visai vila mūsų dabartiniu supratimu :), bet tiesiog kaimas. O dar kaip tyčia vos ne tą pačią dieną Google paleido internetinį vertėją iš lotynų kalbos.

 

Žinoma, reikia žinoti kad įvairiais laikais ir skirtingomis kalbomis vardai bei pavardės buvo rašomi skirtingai. Juozapas buvo ir Joseph, ir Josif, ir Иосиф, ir Jозеф, ir Осип. Jurgis - Georgi, Георгий, Юрий, Jerzy. Su pastaruoju, tiesa, buvo neaiškumų :).

Populiarus moteriškas vardas Rožė - Rozalija užrašytas ir Rozalia, ir jau arčiau prie to kaip jį gyvenime vartojo - Roža arba Ruža.

 

Iš pačio pirmo surasto įrašo sužinojau, kad Uršulės tėvo vardas buvo Vikentij. Kaip ir visai neįprastas lietuviui vardas... tačiau paprasčiausiai taip rusiškai rašė vardą Vincentas, jis gi Vincas. Štai kas jau kiek verčia iš koto - tai Wawrzyniec. Pasirodo, taip lenkų kalboje išvirto Laurentius, jis gi mūsų Laurynas.

 

Lietuvišką mergautinę -aitė atitinka lenkiškas variantas (dabar beveik nebenaudojamas) -owna, tuo tarpu ištekėjusi moteris bus -owa. Taip galima, pavyzdžiui, susigaudyti, kuo buvo krikšto mama - sesuo, teta, ar dėdienė. Šis rašybos skirtumas taip pat išlaikomas ir rusiškuose užrašuose. Tiesa, pavardėms nuo -owski tai netinka, tiek Makauskaitė, tiek Makauskienė abi bus Makowska.

 

Kiek sunkiau su vietovių vardais, jie irgi įvairuoja, be to, aš jų tiesiog nežinojau iš anksto. Čia padeda įvairūs vietovių sąrašai, ypač rusiški, taip pat seni žemėlapiai. Dabar jau galėčiau tvirtinti, kad apylinkių geografiją išmanau ne blogiau už vietinius :)

 

 

Nuo ko nepabėgsi, tai neaiški rašysena ir išblukę arba apiplyšę puslapiai. Lieka tik stengtis įžiūrėti, kartais padeda palyginti, kaip spėjamą raidę kunigas rašė aiškesnėje vietoje. Vaizdas skaitytuvų ekrane dažnai ne toks jau ryškus, tad akys rimtai vargsta.

 

Jeigu įdomu pabandyti perskaityti įrašus, pagalbai keletas jų aiškiau iššifruota bei išversta čia.

 

 

 

 

 

Toliau