Senosios Mazūriškės
Mazūriškių paminėjimas 1616 m.
Taigi, atradus Tiškevičių saugotus ankstesniųjų savininkų dokumentus, Mazūriškės staigiai "senstelėjo". Seniausias paminėjimas toje byloje siekia 1616 m., kada sudarytas Kalnyčių (taigi šis kaimas irgi senas) žemių matavimo (keitimo?) aktas ir jame minimos greta esančios Mazūriškės.
Žinoma Mazūriškių istorija prasideda ne nuo kaimo, o nuo Mazūriškių dvaro. Berods, tai niekada nebuvo labai didelė valda.Kaimas gi atsirado jau vėliau.
Kiek galiu spręsti, iš išlikusių dokumentų galima susidaryti įdomų bendrą vaizdą, kaip per šimtmečius Vilkijos-Raudondvario apylinkių žemės valdos keitė savininkus, buvo nuolatos dalinamos, stambinamos, nuomojamos, ir t.t.. Tarp savininkų - garsios Lietuvos istorijoje pavardės, Radvilos, Zabielos, Oginskiai...Bet tai gal jau tikrų istorikų darbas.
Visą tą ilgą laiką dominavo trys stambūs Vilkijos, Raudondvario bei Paštuvos dvarai, tarp kurių spraudėsi keletas mažesnių valdų, bei bajorkaimių. Viena iš tokių mažesnių valdų buvo ir XIX a. išlikusi nepriklausoma Kulautuva. Kaip jau minėjau, tik XIX a. vidury beveik viskas pagaliau susikoncentravo vienose rankose.
Jau žinant, ko ieškoti, atsirado ir dar kelios bylos su senais dokumentas, tad Mazūriškės dar truputį daugiau "paseno". Seniausias man dabar žinomas paminėjimas - 1590 m. , kada ten jau buvo dvarelis. O koks gi "tikrasis" amžius - ką gali žinoti. Galbūt siekia ir didžiųjų kunigaikščių laikus.
1609 m. Mazūriškių dvaro inventoriaus fragmentas
Atskiro kaimo dar nėra, bet prie dvaro gyvena kelios jam priklausančios valstiečių šeimos. Taip pat Mazūriškių dvarui tada priklausė netoliese esantis Beiniūnų kaimas, vėliau ilgam atsidūręs Paštuvos dvare.
Visas turtas bei turtelis kruopščiai aprašytas, suskaičiuotos vsos klėtys, kamaros, jų durys ir durų skląsčiai, puodai ir pintinės :) O svirne būta "kumpių - keturi, skilandžių - keturi"... Buvo šeši jaučiai arimui, aštuonios karvės, vienas juodbėris arklys, keturiolika avių, du avinai, penkiolika kiaulių, dvylika žąsų ir trys žąsinai... .
O taip pat ir šie valstiečiai - Paulius Strankas(?), Andrius Veršys, Jonas Strakaitis, Polis Urbonavičius ir Mykolas Tijūnas su šeimomis. Nė vienos iš šių pavardžių dviem šimtmečiais vėliau nerasime.
Pavardės
Mazūriškių valstiečiai 1609 m.
Nebeliko ir ten pat minimų Beiniūnų gyventojų Krivaičių, Smilgūnų ir kitų. O štai XIX ir XX a. metrikose pavardės daugiausiai išlieka tos pačios. Kurgi pasidėjo tie senieji valstiečiai ?
Žinoma, vienos giminės su laiku galėjo išnykti, kitos atsikraustyti, jau nekalbant apie karus bei marus, kurių užteko. Bet didžiausia priežąstis tikriausiai yra kita - pasikeitė ne žmonės, o pavardės.
Reikalas tame, kad ankstesniais laikais pastovias pavardes turėjo tik kilmingieji. Lietuvoje tai daugiausiai buvo pavarde tapęs giminės pradininko vardas. Pavyzdžiui, garsieji Radvilos iš tikrųjų yra Astikai, tačiau vienas iš Astikaičių, vardu Radvila, taip išgarsėjo, kad jo vardas tapo palikuonių pavarde.
O valstiečiai pavardžių neturėjo dar ilgai, nors ir jų nešaukė vien vardu - nelabai patogu, kaip gi atskirsi. Jie turėjo tai, ką istorikai vadina "prievardėmis" - panašu į pavardes, bet galėjo keistis laikui bėgant. Dažniausiai jos kilę irgi iš protėvių vardų, arba iš įvairių pravardžių. Nuolatinės valstiečių pavardės pradėjo įsigalėti XVIII a. pabaigoje, galutinai gi tik XIX a. pradžioje. Panašiai taip buvo ir didesnėje Europos dalyje. O užsispyrę islandai iki šiol pavardžių neturi.
XVIII a. visa biurokratija jau buvo beveik vien lenkiška, todėl tada nusistovėjusios ir užrašytos daugumos lietuvių pavardės ir yra tokios slaviškos. Pavyzdžiui, gyveno Petro sūnus, tai ir šaukė jį Petraičiu. O jau jo sūnų kaime pradėjo pravardžiuoti Žvirbliu, nes buvo nedidukas. Tokią galutinę pavardę ir užrašė, tik dar išvertę lenkiškai. Tai ir tapo Vrubliausku.