<-Istorija atgal

Tolyn į praeitį

Kaip minėjau, nemaža dalis Vilkijos bažnyčios metrikų prieinama internete, todėl juos peržiūrėjau greičiausiai. Po truputį pradėjo dėliotis kelios Makauskų dinastijos. Tik viena iš jų buvo iš pačios Vilkijos, tiesa, gausi. Motiejaus Makausko ir Pranciškos Marmaitės šeima iš Vilkijos turėjo 13 vaikų. Pats Motiejus rašomas kaip "otstavnoj soldat", t.y. buvęs rekrūtas. Tuo metu rekrūtai jau seniai nebetarnavo po 25 metus, tarnybos laikas nuo 1855 m. buvo 12 metų - tačiau vis dar tikrai ilgas.

Gana esminis faktas - nė vienas iš Makauskų negyveno "už Vilkijos", t.y. į šiaurę ar į vakarus nuo jos esančiose vietovėse.

Tačiau Vilkijos įrašuose nesimatė "mūsų" Makauskų, ko ir reikėjo tikėtis. Kaip žinia, Mazūriškės priklausė Raudondvario parapijai, įkurtai 1855 m. O pastarosios knygos teprieinamos archyvuose, ir reikalas stūmėsi gerokai lėčiau.

Nors pačios Vilkijos bažnyčios knygos išliko irgi tik nuo to laikmečio, internete patalpinta ir dalis Vilkijos įrašų, saugotų vyskupijoje, konkrečiai 1802-1827 metų krikšto įrašų knyga. Smalsumo genamas, perėjau prie jos. Lotynų kalba sunkumų nesudarė, blogiau buvo tai, kad dalis puslapių sunkiai įskaitomi - pablukę, be to, nekokybiškai patalpinti.

Šiaip ar kitaip, po truputį įrašai buvo iššifruoti, ir rezultatas - Mazūriškės bei aplinkiniai kaimai, kaip ir buvo galima tikėtis, XIX a. pradžioje, priklausė Vilkijos parapijai. Ir jose jau tada gyveno Makauskai ! Ir netgi ne viena šeima.

Iš kitos pusės, darėsi panašu, kad, nusikėlus puse amžiaus anksčiau, Makauskai gyveno tik keliose vietose, ir daugiausia - Mazūriškėse (arba visai šalia jų, kaip Kalnyčių kaime) !

Vienas iš šių Makauskų buvo Adomas, kuris su Rože Rickevičiūte 1827 m. susilaukė dukters Onos. Kadangi jis nebuvo vienintelis, ryšys su mūsų gimine tebebuvo neaiškus, tačiau Rasa entuziastingai dūrė pirštu. Kaip paaiškėjo vėliau, neapsiriko.

Kartu atėjo laikas pasižvalgyti ne tik po metrikų knygas. Sukaupti archyvuose dokumentų kiekiai tiesiog neaprėpiami, tik reikia sužinoti kur bei ko ieškoti.

Žemės matavimas

Vilniaus gubernijos braižyklos fonde guli tūkstančiai bylų, apimančių ir daugelį Kauno gubernijos vietovių. Galima sakyti, 1882-aisias metais buvo išmatuota didelė Lietuvos dalis. Tai susiję su 1861 m. baudžiavos reforma, konkrečiau su tuo, kad 1882 m. teisę išsipirkti žemę gavo ir laisvieji valstiečiai.

Ilguose žemės matavimo bylų sąrašuose atradęs ir Mazūriškes, labai apsidžiaugiau. Deja, byla nuvylė - tai iš esmės tik labai ilgas geodezinis aprašymas, "nuo tokio ir tokio akmens tokiu azimutu atmatuota tiek sieksnių, pasukta tokiu kampu, dar kažkiek sieksnių, etc." Nėra nei planų, nei ūkių sąrašų. Tiesa, daro įspūdį matavimo nuodugnumas, išmatuota kiekviena lanka bei ganykla ir vos ne kiekvienas rūtų darželis. Tik kad neaišku, kieno...

Apskritai, susipažinus su senais dokumentais greitai dingsta naivuoliškas supratimas, kad prieš šimtmečius viskas buvę, taip sakant, "primityviau". Biurokratija (ypač carinė) buvo ne ką silpnesnė nei dabar, ir prigamindavo krūvas nuodugnių dokumentų. Bėda tik tame, kad toli gražu ne visi išliko, o jei išliko - ne visai aišku kur ieškoti.

Iš to nusivylimo vos nepražiopsojau svarbios informacijos. Dokumento pabaigoje pasirašo gausūs valdžios pareigūnai, iki tol buvusio savininko grafo Tiškevičiaus atstovas ir - pagaliau minimi tie, kurių žemė matuojama. Dar galima pridurti, kad dauguma parašų dėti jau 1893 m., matyt, visas reikalas gerokai užtruko.

Taigi, vieną iš keturių Žemutinių Mazūriškių ūkių valdė Motiejaus Makausko, Adomo sūnaus, įpėdiniai - Pranciškus Makauskas ir Jurgis Makauskas. Taigi, nors ir netiesiogiai, pasitvirtino spėjimas, kad Jurgis bei Motiejus tikrai buvo broliai, ir pastarojo ūkį paveldėjo sūnus ir brolis. Taip pat pasitvirtino minėtas drąsus spėjimas, kad Juozapo senelis buvo Adomas. Greitai tuo įsitikinau ir tiesiogiai.

Kitą įdomų dalyką galima aptikti dokumento viršelyje. Visi Mazūriškių ūkininkai paminėti kaip "buvę 2-ojo laipsnio laisvieji žmonės". Kad protėviai buvo "laisvi valstiečiai", žinojome ir taip, bet ką gi tai anais laikais reiškė konkrečiau ? Dar labiau, ką reiškia "2-asis laipsnis" ?

Laisvieji žmonės

Laisvieji žmonės (lenk. człoviek wolny), nuo baudžiauninkų skyrėsi iš esmės tuo, kad turėjo asmeninę laisvę. Jie galėjo palikti žemę, išeiti iš dvaro, apleisti savo poną ar jo išvis neturėti. Gana dažnai galima juos tapatinti su činšininkais, t.y. nėjusiais lažo, o mokėjusiais už žemę mokestį. Tačiau činšininkais galėjo būti ir baudžiauninkai, čia jau priklausė kokį ūkininkavimo būdą rinksis dvarininkas.

Šio luomo atsiradimo istorija Lietuvoje paini ir ilga. Bet matyt didesnė jų dalis tapo laisvais, dvarininkams paleidus į laisvę baudžiauninkus, arba išpirkos būdu. Gali būti, kad laisvaisiais žmonėmis tapo ir dalis žemiausio aristokratijos sluoksnio - bajorų. Nors ankstyvoje Lietuvos istorijoje skolintu žodžiu "bajorai" vadinti visi didikai, vėliau jie perėmė lenkiškąjį "šlėkta", o bajorais teliko žemiausias sluoksnis, ilgainiui praktiškai susiliejęs su valstiečiais. Dabar žodžio "šlėkta" nemėgstame vartoti, tačiau prieš porą šimtmečių pavadinti šlėktą bajoru būtų buvę didelis įžeidimas. Žiūrėk dar ar kardo nebūtum paragavęs.

Pagal 1795 m. duomenis, daugiausiai laisvųjų valstiečių būta Žemaitijoje, ypač "tikrojoje", apie Telšius. Kiek mažiau, bet vis dar gausiai būta ir Raseinių paviete, į kurį įėjo ir mūsų tėviškė. Rusijos valdžiai laisvieji žmonės sukėlė nemažai painiavos, nes Rusijos imperijoje panašiam luomui priklausė nedaug, ir dažnai visai kitokių žmonių, daugiausia Rusijoje apsigyvenę užsieniečiai. Tad Lietuvos laisvieji žmonės per tą sumaištį irgi dažnai buvo vadinami užsieniečiais.

Todėl valdžia, o ir dvarininkai stengėsi šį luomą mažinti, ypač po 1812 m., įvedus pagalvės mokestį, kuris laisviesiems žmonėms buvo nustatytas dvigubai didesnis, nei baudžiauninkams. Tiesa, kasdieninis laisvojo žmogaus gyvenimas ir taip nelabai skyrėsi nuo baudžiauninko, nes abu vienijo pagrindinis dalykas - savos žemės jie neturėjo ir privalėjo užsimokėti arba atidirbti (į nuomos sutartį kartais įtraukdavo ir lažą). Mūsų laikų terminais laisvieji žmonės buvo nuomininkai su ilgalaikėmis sutartimis. Toks statusas kėlė ir vieną pavojų - baudžiauninką nuvaryti nuo žemės nebuvo taip paprasta.

Žiūrint iš dar vienos pusės, laisvė išeiti kaip ir yra - bet kur gi eisi, palikęs savo turtą ? Dauguma laisvųjų žmonių ypatingo pasirinkimo neturėjo.

Padėtis pasikeitė nuo 1857 m., atsiradus pirmiesiems gandams apie baudžiavos panaikinimą. Vienas iš pradinių variantų numatė kad baudžiauninkai gaus laisvę su teise į žemę (galų gale panašiai ir atsitiko). Todėl dvarininkai pasistengė apsidrausti ir atsikratyti baudžiauninkų, kad, reikalui esant, galėtų jų dirbamą žemę pasilikti savo nuosavybėje. Panašių veiksmų berods ėmėsi ir Raudondvario savininkas Tiškevičius, apie ką liko įdomus ir informatyvus dokumentas. 1858 m. jis paleido valstiečius į laisvę, kai kurie jų perėjo iš kart į miestiečių luomą.

Panašūs dalykai įgavo gana didelį mąstą, todėl baudžiavos reformoje net teko numatyti specialias kategorijas. Netekę "prigimtinės" teisės į žemę (rusiškai "обезземеленные") po 1857 m., t.y. buvę baudžiauninkai, vadinami 1-o laipsnio laisvaisiais žmonėmis, o neturėję jos ir anksčiau, t.y. "tikri" laisvieji - 2-ojo laipsnio.

1-ojo laipsnio laisvieji žmonės kartu su baudžiauninkais gavo garantuotą teisę į žemę (ją aišku, dar reikėjo išpirkti). O "tikrieji laisvieji" tegavo teisę nuomotis dirbtą žemę 12 metų, tiesa, už įstatymais reguliuojamą kainą. Praėjus šiam terminui viskas būtų priklausę nuo žemės savininko valios. Turėjo būti sudaromi nuomos kontraktai, bet savininkai dažnai tai ignoravo, o valstiečiai net apie juos ir nežinojo.

Suėjus laikui, 1877 m. dvarininkai pradėjo nukėlinėti nuomininkus nuo žemės. Tai sukėlė stiprius bruzdėjimus, ir valdžia padarė gudrų manevrą, paskelbusi, kad terminas skaičiuojamas ne nuo tvarkos paskelbimo, o nuo sutarties sudarymo.Kadangi nuomos sutarčių beveik nebuvo, terminas pradėtas skaičiuoti iš naujo.

1882 m. visgi teko nusileisti valstiečiams ir priimti tik Lietuvai, kurioje buvo didžioji visų imperijos laisvųjų žmonių dalis, skirtą įstatymą. Pagal jį laisvieji pagaliau gavo garantuotą teisę išsipirkti savo žemę, su kuo ir susijęs masinis žemės matavimas. Tiesa, žemė laisviesiems žmonėms galų gale atsiėjo brangiai, gerokai brangiau nei baudžiauninkams.

Šių konfliktų atgarsiai, spėju, matosi ir dokumentuose. Minėtą žemės matavimo aktą net ir 1893 m. Mazūriškių ūkininkai pasirašyti atsisakė.

1865 m. didžioji buvusių Tiškevičiaus valstiečių dalis mokėjo nuo 45 iki 60 rublių per metus, o Žemutinės Mazūriškės - po 65 už tą patį valaką. Makauskynė atsiėjo nepigiai.

Toliau