Sąrašai
Iš metrikų sužinai, kas kada ir kam gimė, tačiau norisi ir patogiau matyti, kas ir kur gyveno tam tikru laiku. Tam geriausi yra gyventojų sąrašai.
Žečpospolitos laikais bendrų gyventojų surašymų nebuvo, o štai Rusijoje jie pradėti dar Petro I įsakymu. Tai taip vadinamos "revizskije skazki". Lietuvoje pirmoji iš jų pradėta surašinėti 1794-1795 m., vėliau dar buvo keletas, o 1897 m. vyko pirmas modernus gyventojų surašymas.
Deja, jo pradinių duomenų išliko mažai, o ir tie patys iš Vilniaus gubernijos. Tik truputį linksmiau su "revizijomis", išliko tik paskiri fragmentai, vėlgi daugiau link Vilniaus.
Dabartiniu supratimu, "revizijos" yra ne gyventojų, o mokesčių mokėtojų sąrašai. Kadangi mokesčiai mokėti nuo valstiečio ūkio, tai sąraše nurodomas šeimos galva, jo kartu gyvenantys vaikai, o štai žmona - ne visada. Jeigu kartu gyvena broliai, seserys, seni tėvai, kiti giminės, samdyti darbininkai, jų irgi nebus. Vėliau, atsiradus pagalvės mokečiui, sąrašuose atsiranda ir daugiau. Žodžiu, dar reikia aiškintis, kas per sąrašas, ir ne visada būna, kad jeigu jame nėra žmogaus, tai jis ten ir negyveno.
Dar viena įdomi ypatybė, įrašytas sąraše žmogus jame skaitėsi iki kitos revizijos, ir už jį reikėjo mokėti (iš čia Gogolio "mirusios sielos"). Sekančioje revizijoje pažymėdavo, ko nebėra ir kodėl - mirė, pabėgo, paimtas į rekrūtus. Dar darydavo papildomas revizijas atspindėti tokiems pasikeitimams, o taip pat įtraukti praleistus, kurių būdavo irgi nemažai.
Sąrašai buvo sudaromi ne pagal geografiją, o pagal luomus ir vietovės nuosavybę. T.y., vienam dvarui priklausantys kaimai buvo viename sąraše; laisvieji žmonės atskirai nuo baudžiauninkų, dvarų valdose gyvenantys atskirai nuo bažnyčios žemių, ir t.t.
Kaip minėjau, valdžios įstaigų fonduose iš buvusios Kauno gubernijos sąrašų mažai kas išliko. Todėl labai džiaugiausi radęs "gimtojo" Raudondvario 1795 m. sąrašą. Tik štai... nelabai koks jis gimtasis - nė kvapo nei Makauskų, nei apskritai Mazūriškių ar gretimų kaimų. Ir dar labai išblukęs.
O štai kitas sąrašas iš 1845-ųjų m. netikėtai atsirado Internete. Pati šio sąrašo atsiradimo ir saugojimo istorija yra pakankamai įdomios.
Bet mums įdomiausia tai, kad tai pirmas rastas sąrašas su visais Mazūriškių gyventojais. Vėlgi, dar vienas "deja" - kitų parapijų šie sąrašai labai informatyvūs, žmonės surašyti šeimomis, matosi giminystės ryšiai, moterų mergautinės pavardės, amžius. Gi Vilkijos klebonas nepersistengė ir tiesiog surašė visus paeiliui. Be to, sprendžiant pagal tai, kad nėra Juozapo tėvo Jurgio, kuris 1845 m. jau turėjo būti pusbernis, surašyti tik suaugę.
Todėl matome tik vyresnįjį jo brolį Motiejų. Sąraše esantis Adomas Makauskas, kaip paaiškėjo kiek vėliau, nėra jų tėvas, bet kitas žmogus, veikiausiai 2-os eilės pusbrolis. O štai Rožė Makauskienė - veikiausiai tikrai Jurgio mama.
Raudondvaris
Visą laiką protėvių istoriją siejome su Raudondvariu. Tad aišku pasidomėjau Raudondvario istorija, ieškodamas kokių nors užuominų apie protėvius. Ji trumpai, bet labai informatyviai išdėstyta miestelio svetainėje.
Iš ten minimos informacijos įdomiausias yra 1644 Raudondvario dvaro inventorius ( „Inwentarz maiętnosci Wysoko – Czerwonego dvora“). Dvaro inventorius - tai dvarui priklausančio turto aprašymas. Be pastatų, baldų ir rakandų, labai svarbus turtas, aišku, yra žemė - kartu su ją dirbančiais valstiečiais. Todėl daugumoje inventorių įvardijami jam priklausantys valstiečiai (dažnai tik šeimų galvos) ir jų dirbami žemės plotai. Jeigu protėviai nebuvo kilmingi, tai dažnai vienintelis šansas pabandyti jų ieškoti ankstesniais laikais ir yra dvarų inventoriai.
Minimame inventoriuje surašyti tokie kaimai: Grawze (Graužai, dabar susilieję su pačiu Raudondvariu), Nietany (Netoniai), Roponany (Rupunionys), Gyrkszle (Tirkšliai), Miszkinie (Miškiniai), Rowbetany (Raubatoniai) ir miestelis Slomiane (Solomianka, dabartinė Raudondvario dalis paupyje). Pažiūrėjus į žemėlapį, matosi, kad šie kaimai tarsi "apima" Mazūriškių apylinkes iš dviejų pusių. Tačiau pačios Mazūriškės, bei greta esantys Kalnyčiai neminimi. Neminimi ir Makauskai. Iš užrašytų pavardžių dviem šimtais metais vėlesnėse metrikų knygos belieka tik Čialkos, Čiučiulkos ir Mačiuliai.Dar įdomu, kad Miškinių kaime gyveno trys šeimos, ir visų pavardės - Miškiniai.
Mačiuliai
Kai kurių iš mūsų giminės atstovų pavardė - Mičiulis - visiškai nepasitaiko metrikose. Tad jeigu tik tai nebuvo palyginti vėlyvi atvykėliai, Mičiulis galėtų būti maždaug XX a. pradžioje kiek pakeistas Mačiulio variantas.Jei taip, tai mūsų giminėje nešiojama ir viena seniausių žinomų krašto pavardžių.
Istoriko mėgėjo spėliojimai...
Taigi, bent jau XVII a. Raudondvaris ir Mazūriškės neturėjo nieko bendro. Dar daugiau, jau minėtame Raudondvario valdų 1795 m. gyventojų sąraše vėl yra tos pačios septynios vietovės - ir jokių Mazūriškių pėdsakų. Kur gi jos dingo ?
Čia jau, pasižiūrėjus dar kartą į žemėlapį, įsižaidė mano fantazija... Galima pastebėti, kad Mazūriškės ir Kalnyčiai savo laukais daugmaž atskiria du girių plotus, šiaurėje Lomankos, Žėbiškių miškai, pietuose Kulautuvos miškas (visa tai - buvusios Vilkijos girios dalys). Sename rusiškame žemėlapyje jie lyg ir didesni nei dabar... be to, į šiaurę anksčiau miškai rodos dar buvo kertami, tai liudytų daugybė sodybų vienodu Būdų pavadinimu. O jeigu ir Mazūriškių vietoje prieš kiek daugiau nei 200 metų irgi buvo miškas, o vėliau abipus kelio į Vilkiją jį iškirto ir ten įsikūrė kaimai ? Tada Makauskai ir jų kaimynai būtų atsikraustę iš kažkur toliau.
Tokią versiją kaip ir sustiprino dar viena aplinkybė. Prisikasiau iki seniausių išlikusių Vilkijos parapijos knygų - 1795-1800 m. Susidarė įspūdis, kad tuo metu ten praktiškai nebuvo įrašų nei iš Mazūriškių, nei artimiausių apylinkių. Yra tik vienas Rickevičių krikštas Mazūriškėse, ir - vieną kartą minimas Makauskas. Apie šį įdomų įrašą - kiek žemiau.
Kad visa tai neturi nieko bendro su tikrove, paaiškėjo tik vėliau.
Zapyškis ir aklavietė
Labai jau norėjosi nueiti dar gilyn... tad atidėjau metodišką kapstymąsi per amžiaus vidurio įrašus ir narpliojau sunkiai įskaitomas XIX a. pr. knygas. Ir čia greitai atsirėmiau į dvi didžiules problemas.
Medžio šakų tik gausėjo, ir jos niekaip nenorėjo susirišti į vieną kamieną. Kas buvo vieni kitam visi šie žmonės - broliai, tolimi pusbroliai ? O pats patikimiausias siūlo galas, surišantis dešimtmečius vieną su kitu, dingo iš rankų. Bėda tame, kad iki 1828 metų vestuvių įrašuose neminimi tėvai, taip pat ir jaunųjų amžius. Kita bėda, kad fantazijos duodant vaikams vardus buvo visai nedaug, todėl, pavyzdžiui, tose pačiose Mazūriškėse vienu metu gyveno ne vienas Adomas Makauskas. O kaip sužinoti, kad tai tas pats Adomas, gimęs trisdešimt metų atgal, tarkim, Jonui ?
Vienintelė išeitis - surinkti kiek galima daugiau duomenų iš vėlesnių laikų ir sudėlioti juos, kaip galvosūkį. O taip pat - eiti dar gilyn. Tačiau eiti nebebuvo kur. Patys anksčiausi Vilkijos įrašai - 1795 m. (Raudondvario parapija įkurta 1855 m., pastačius bažnyčią. Anksčiau ten buvusi koplyčia buvo Vilkijos parapijos filija. Kai kuriais metais ji vesdavo savo atskirą knygą, kai kada viskas surašyta kartu Vilkijoje.)
O dabar - jau minėtas įdomus įrašas. 1796 m., Janušauskų poros iš Tirkšlių kaimo dukters krikšto tėvas - Makauskas. Sunkiai įskaitomas jo vardas iš tikrųjų yra Mykolas (Nicolaus). Tai anksčiausias Makausko paminėjimas metrikose. Visi šie žmonės nurodyti esantys iš ... Sapiegiškių parapijos ( "Omnis Parochus Sapiezyscensis"). Dar daugiau, aukščiau minėtame 1795 m. Raudondvario sąraše pats dvaras irgi aprašomas "Powięcie Rosienskim Parafij Sapiežyskej".
Kas gi tos Sapiežiškės, ilgai spėlioti nereikia.Tai Zapyškis. Miestelis įkurtas ir šimtmečiais valdytas Sapiegų; iš pradžių vadinosi Panemune, vėliau, įkūrėjų garbei, Sapiegiškėmis, jau tik arčiau XX a. pavadinimas sutarmėjo ir dabar turime Zapyškį.
Iš pirmo žvilgsnio man buvo keistoka, Zapyškis kitoje Nemuno pusėje, galima sakyti beveik visai kitoje šalyje - Suvalkijoje.
Tačiau taip buvo ne visada. Nemaža Užnemunės dalis nuo seno įėjo į Žemaičių seniūnijos sudėtį, o Zapyškis buvo svarbus bažnytinis centras, apjungęs didelę teritoriją abiejuose Nemuno krantuose, iki pat Gelgaudiškio.
Padėtis stipriai pasikeitė 1795 m., kada po paskutinio padalinimo Užnemunė atiteko Prūsijai ir senieji ryšiai nutrūko. Priklausę Zapyškio parapijai kaimai dešiniajame krante atiteko Vilkijai, tačiau galbūt dar išliko tam tikras sąmyšis, ir dar kurį laiką juos priskirdavo Zapyškiui.
Kiek užbėgant už akių, paties Raudondvario dvaro žmonės jau gerokai prieš tai pradėjo važinėti bažnyčion į Kauną. Gal buvo patogiau, gal prestižiškiau, nežinau. Tačiau aplinkinių kaimų gyventojai taip nedarė. Labai gaila, nes taip žuvo paskutinė viltis surasti dar senesnius įrašus. Bėda ta, kad vienos seniausių Lietuvoje Zapyškio bažnyčios knygos praktiškai visos prarastos. Archyvuose tėra 1922-1938 m. duomenys.
Telieka pasiguosti, jog dabar, pravažiuojant pro vieną garsiausių Lietuvos bažnyčių, galime prisiminti, kad ten kažkada tuokėsi ir krikštijo vaikus ir mūsų protėviai.